Gatvės tvarkytojų, statybininkų ir kelininkų atlyginimai nemaži, o parduodamas smėlis – tikrai ne pigus. Tą dabar žino visi miestelio gyventojai, gyvenantys pagrindinėje gatvėje. Savaitę jie visi drauge tvarkė gatvę. Gatvė dabar atrodo puikiai, o žmonės negali atsidžiaugti, kad užuot ištiesę rankas būtų laukę valdžios paramos, patys ėmė ir padarė.
Gatvė ilgai buvo kritinės būklės
Jau ilgus metus ši pagrindinė gatvė atrodė kaip pagrindinis šunkelis – apleista, išmuštas asfaltas, tarsi jo jau net nebūtų niekada buvę, su duobėmis, kuriose nors laivelius plukdyk. Taip atrodė gatvė, kuri buvo kritinės būklės, jau niekas negalėjo atsiminti, kokia ji buvo kažkada anksčiau. Ir ji pati gal neprisiminė, kad kažkada galėjo vadintis gatve. Kodėl taip ilgai niekas netvarkė nieko? Strigo popieriai seniūnijoje, savivaldybėje, keitėsi valdžia, keitėsi įstatymai, keitėsi sąlygos finansavimui ir ES paramai… Galiausiai tai parduodamas smėlis valdžiai buvo per brangus, tai darbo jėgos nepasisamdė už turimą biudžetą. Taip ir liko. Kiekvieną rytą gyventojai gatve lėtai lyg pelke, siūbuodami automobiliais kaip laivais, plaukė pagrindine gatve į darbą.